Kontrastinga mūsų šeimynėlės Kelionė Peru

Įspūdžiai kaip beveik mėnesį keliavom po Peru. Po itin skausmingo starto. Tokius kontrastus patirdami, kad po 2 savaičių jau norėjom grįžt 😅

May 28, 2025

Itin laukta,

nes aš į Machu Picchu norėjau >10 metų!

Tiesiog jaučiau. Karts stipriau, karts mažiau stipriai, bet vis ruseno tas noras many. Kad tiesiog turiu ten nuvykt…

Bet vis tai laiko nebūdavo, nes iš darbų neišeisim gi, o perskrist Atlantą ir Pietų Ameriką tik dėl 1 vietos aplankymo - nesąmonė ir per brangu… Tai vaikas per mažas dar ir pan. Juolab, mano vyras jau buvo ten buvęs.. Tai tik dėl manęs, nu neverta..
Tad buvau tad jau nustūmus tą norą.
Bet labai stipriai jis man vėl pradėjo reikštis praeitų metų pabaigoj.. per pasąmonę, sapnus, ženklus, net darbo su psichosomatike metu..

Todėl Sausį Justas nusprendė - viskas, varom. Mėnesiui.

Brangi,

nes turėjom itin skausmingą finansiškai kelionės pradžią 🥹
Nes nuvažiavę į oro uostą - nebuvom išleisti išskristi iš Lietuvos 🙈 Kadangi neturim JAV “leidimo” perskrist per jų šalį… Nors vizos nereikia - to kažkokio *** elektroninio patvirtinimo - reikia.

Ok, panika.

Atsisėdam. Bandom susiveikt. Sistema lūžinėja ir dar išmeta langą, kad būtent tą nelemtą savaitgalį - sistemos trikdžiai ir patvritinimas gali užtrukt ilgiau. O dar sekmadienis.
Vyras spaudo mygtukus, po belenkiek kartų, nes sistema tragiška. Aš meldžiuos. Literaliai. Kad tik išskristume. Kad įvykstų stebuklas ir patvirtintų mums tuos *** leidimus per 30min.

Nepatvirtina.

Nebe ok. Nusivylimas, apmauda, pasimetimas max.
Neišskrendam.
Viską kas įmanoma nukabinę einam ieškot Finair atstovų oro uoste, klaust ką daryt…
Konkrečiai Finair atstovų nerandam, o visų avialinijų max paslaugus ir rūpestings atstovas sako:
Nu jo, viskas. Tai susigooglinkit Finair klientų aptarnavimo numeriuką ir skambinkit jiem. Gal padės.

Tą ir padarom, atgal namie. >1 val prakabu ant laido su klientų aptarnavimo specialistu, kad galiausiai išgirsčiau, jog deja visi bilietai už kuriuos buvo sumokėta - prarasti tiesiog ir jie nieko kompensuoti negali, nes mes esam “no show” - mus avialinijos traktuoja kaip neatvykusius į skrydį visiškai 😭, kadangi nepaskambinom iškart patys, o oro uostas neinformavo aišku…

Opcijos?

Nebeskrist išvis. Arba išskrist už kosmosinę sumą rytoj. Už dar didesnę nei jau prarasti bilietai 😢.

Bandau skambint visiem iš eilės kelionių organizatoriam, googlinam ir visaip kaip abu ieškom skrydžių pamanomom kainom.
Nėr! Nei ryt, nei po savaitės… kosmosas arba kosmosas x3 kainos 😫.

Prieš mėnesį ITIN pikta buvo. Buvau tokia įtūžus ant oro uosto darbuotojų, skrydžių organizatorių ir bilietų pardavėjų, pykau ant vyro, ir ant savęs, kad neįsitraukiau daugiau į bilietų pirkimą, kad“nesužiūrėjau”… Tiek nusivylimo, kaltės, apmaudo, įniršio jaučiau…

Bet gi net nebūčiau žinojus kaip googlint ar reikia kokio dar specialaus leidimo iš ponų amerikiečių, kad leistų pro jų šalį keliaut, net iš oro uosto nosies neiškišant!

Pamoka?

Oi daug jų išmokom tą nelemtą Balandžio 27’ą, bliambački 🙈.

Kad jei kažkokie nesklandumai vyksta oro uoste - IŠKART REIK SKAMBINT AVIALINIJOM su kuriom skrendam, ne iš ko pirkom bilietus. Ir nelaukt stebuklo.. Ir nesitikėt, kad padės oro uosto darbuotojai..
Koks nuostabus mano vyro požiūris (nes man jau ne biškį panika ir nihilizmas, nevertumas buvo įsijungę) - kad čia tik pinigai, ir užsidirbsim jų. Viskas bus gerai, neatidėkim kelionės dar metam ar kiek… Rasim ar susikursim išeičių ir galimybių. Gyvenam toliau, nestabdom.
Kaip mylima esu. Nes tai buvo mano svajonė. Justas jau buvo buvęs Peru.
Kaip mylim vienas kitą. Nes nesusiėdėm, o suvalgėm po nuostabų Margo Kočėlo sumuštiaką, kurio jam metus nebuvom valgę, nusprendėm, apsikabinom, nusiraminom ir, dar vieną naktį savo patogioj lovoj išmiegoję - išgyvenom deja vu, tik šįkart išskridom. Ir nuskridom. Ir parskridom.
Kad visada, net kai žinom, kad nereikia vizos ir logika, abiejų mūsų, sako kitaip. Net kai nežinom kaip googlint - bent ChatGPT, kelionę organizuojantis, paklaust:

Tai buvo itin tiršta kontrastų kelionė.

Daug kartų su vyru klausdami viens kito klausdami kaip jaučiamės - atsakydavom “mixed feelings” (abu jausdavomės sumišę). Nes gan dažnai šioj šaly lankantis ir džiaugsmo, susižavėjimo ir nusivylimo ar irzulio tuo pat metu sukildavo 😅

Kodėl?

Nes, pvz.:

Šalia Machu Picchu kosmosinės stiprios energijos kurią ten jaučiau ir nuostabių vaizdų, atsiveriančių lankantis mūsų puikiai suplanuotu laiku - popietę, kuomet auksinė saulė dar labiau paryškino Inkų šventojo miesto grožį - buvo ir nemažas susierzinimas, kad į jo papėdėje esantį, atrodytų, specialiai turistams sukurtą, Aguas Calientes miestelį, ir iš jo veža tik belenkaip overpriced (išbranginti) traukiniai. Ir net nusipirkus tą belenkaip per brangų traukinio bilietą - 2/3 kelio atgal į Cusco miestą veža ne traukinys! Ne ne, - visi persodinami į autobusus 🙈.

Nes į patogiausią, švariausią viešbutį, kuriame nakvojome per visą mėnesį, >1val barškėjome žvyrkeliu!

Nes nuvažiuoti iš to viešbučio aplankyti 5000 metų amžiaus, seniausią Amerikose iki šiol atrastą civilizaciją - Caral1 - vietoj Google Maps nurodytų 34min kainuoja VISĄ DIENĄ. Nes tą nurodytą kelią kerta upę, o per ją nėra tilto, be kurio su nuomota mažiuke Kia - nepravažiuosim - reikia bildėt per aplink. 2.5val! Belenkokiu žvyrkeliu vėl. Kuriuos, ačiū jai, Kijutė visus atlaikė 🙏. Dar pakeliui pravažiuojant kažkokias neaiškias fermų ar plantacijų po plėvelėm užslėptų kanjonus, kurių vieną kertant - mus pro šlakbaumą praleidžiantis apsauginis nupurškė visą mašiną kažkokiu dezinfekciniu skysčiu… 🤷‍♀️😂 O dar ir gidas ten nekalba angliškai 🙊. Jau nebekalbu, kad bene visur grynais tik atsiskaityt galima, tad vis teko išsiiminėt grynų, kurių nusiėmimas ne tik kainuoja, bet ir limituojamas stipriai, kiek gali išsiimt per dieną..

Tai buvo Kelionė. Iš didžiosios raidės, nes tikrai patyriau keliavimą. VISOKĮ. Kai baigias ne tik kelias, bet ir vanduo, apskirtai, ne tik kad karšto nėra. Besimaudant. Kai dingsta elektra ir kantrybė ir nieko nebesinori…

Iki tokio lygio, kad po 2 savaičių Peru - rimtai galvojom, kad pasianksinam grįžimo datą ir varom namo - nes nafik užkniso jau visi šitie pasibaigimai, nešvara, netvarka, neišsimiegojai ir netikėtai aukštos kainos..

Bet norint grįžt anksčiau - surprise surprise - reik primokėt 😅. Ir daug.
Ok, reišk liekam.

Ir bandom reabilituot kelionę pasiimdami mašiną.
Ir jau tą pačią dieną papuolam į va auksčiau pasidalinto lygio žvyrkelius 😂.
Pakeliui į fainą turintį būt kalnų miestuką - mažiukas pravemia viską serpentinuotą kelią, kad ir kaip atsargiai vyras stengias vairuot, o nuvykus į Huarazą ir apsidžiaugus, kad geroj ramioj vietoj decent butuką su dviem kambariukais ir lovom radau, kad gi pailsėtume visi - pamiegot pavyksta 3val geriausiu atveju man.. Nes peruviečiai kažką ten švenčia. VISĄ naktį. Su ne tik šokiais ir dainom, bet ir fejerverkus šaudo iki ±1:30 ryto 🙈… O iš jo išvažiavę, - užsiraunam ant dar geresnės nakvynės vietos - su tais “popieriniais” peruvietiškais langais atsiveriančiais į turgų, tragiška lova ir nežinia kuo besibraižančiu koridoriaus plytelėmis pirmyn atgal palei kambario duris, kad geriau pailsėt tikrai nepavyko…

Tai buvo kelionė per kalnus, dykumas, džiungles, į save ir kitus gyvenimus.. Taip taip, paaiškėjo dėl ko taip traukė mane tas Machu Picchu - dar kai su psichosomatike prieš porą mėnesių dirbom su vėžio situacija, - pajutau lyg kažkuriam praeitam gyvenime būčiau ten gyvenusi… Ir tikrai, tas jausmas pasitvirtino lankantis tame magiškame Inkų mieste!

Į kosmosą ar pas protėvius, kaip juokavau prieš kelionę, lankydamasi Machu Picchu neišskridau - bet, vaikštant po miesto likučius neapleido jausmas… kad esu čia buvusi. Ypač keliose vietose, ar stebint kalną, stūkstantį priešais miestą, ar upės vingį, šį kalną juosiantį (paskutinėj foto☝️).. Einant pro kai kurių namų likučius… Karts net akmenis norėjos apkabint. Džiaugsmo ašaros susitelkdavo. Nerealiai laiminga buvau. Vyras džiaugės ne mažiau tai matydamas. Ir tikrai nesinorėjo taip greitai išeiti… Video sakau “iki”, Quechua (Inkų) kalba.

Beje, Machu Picchu nebuvo “prarastasis” miestas, vietiniai apie jį žinojo. Bet jis yra bene geriausiai išlikęs, >80% autentiškas, dėl to, kad atrastas tik prieš 100 metų, ir, kadangi aukštai kalnuose, - neišgrobstytas, akmenys ispanų neištąsyti bažnyčiom ir pan. statyti.

Tai buvo Kelionė beveik be plano!

Pirmąkart gyvenime taip keliavom - minimaliai buvom prisiplanavę ir užsibookinę dalykų! Realiai tik bilietus į Machu Picchu, transportavimąsi ir nakvynes aplink jį.

O daugiau… Dėliojomės eigoje. Nes net ir tie minimalūs planai keitės 🙈 Pvz., į Spalvotuosius, atvirutinius Vinicunca kalnus ar hike’int aplink Humantay ežerą nebenuvarėm - nes aukštai (±5000m virš jūros lygio), o trenktis autobusais visą dieną dėl ±1val pabuvimo ten ir net gidai nenori bookint mums turo su mažiuku + kelias iki to ežero… tiesiog… nuplautas… nebėr 🤷‍♀️😅

Tad dėliojomės pagal (n)orus, savijautas ir… finansus 😅 kurie, kelionei jau ir taip netikėtai baisiai išbrangus, tirpo daug greičiau nei planavom (nes Peru tikrai nėra tokia pigi šalis, kaip aš tikėjaus ir Justas patyrė prieš ±8 metus, kai joje lankėsi pirmąkart).

Kodėl nusprendėm neplanuot?

Nes anksčiau keliaujant man reikėdavo viską susiorganizuot kuo detaliau. Ir tai kaip ir sutaupydavo laiko ir jėgų kelionės metu (tikrai buvo vakarų kai su vyru galvojom, bliamba, kodėl nesusiplanavom daugiau anksčiau - nes laiko ir aukščių skirtumai, neišsimiegojimai, nakvynės galimybių mažiau buvimas, nei tikėjomės ir kiti patyrimai - karts apsunkindavo, bet kartu ir suteikė daugiau laisvės ir mažiau skubėjimo jausmo.. Nes tas iki minučių susiplanavimas - supratom keliaudami su mažiuku pernai, Italijoj, - daugiau atimdavo džiaugsmo keliaujant, nei jo suteikdavo. Nes vis skubėdavom pamatyt tą ar aną ar trečią, kad kaip checklist’o pildymas, o ne gyvenimo keliaujant patyrimas jausdavos tas keliavimas ir nebedžiugindavo…

Dabar už tai buvo kitaip.

Taip, buvo irzuliuko, bet mažiau, ir dėl kitų, jau minėtų, priežasčių. Ir dėl to, kad neradau Peru kainos/kokybės santykio, kurio ieškau ir vertinu visame kame.

Bet… niekur nevėlavom ar nesijautėm, kad nespėjam!
+ aš gerokai mažiau bruzdėjau ir nerimą sau ir savo vyrukam kėliau, nors ir norėjau aplankyt daugiau dar vietų… Nes juk, žinoma, kad pamatyt galėjom ir daugiau.. visada gi galim 😂. Bet ir pamačius tiek kiek pamačiau - užteko. Šiam kartui. O kito kartu į Peru, veikiausiai, bent šiam gyvenime, nebebus 😅.

Ar ir toliau, kai užsidirbsim pinigų vėl, keliausim taip pat, beveik be plano?

Greičiausiai ne. Greičiausiai kiek daugiau susidėliosim ir užsirezervuosim nakvynių bei veiklų nei šįkart, nes jau būsiu daug ekspertiškesnė atsirinkt geresnius kambarius, po tiek nuviliančios patirties su Peru 😅. Bet, manau, tikrai paliksim daugiau laisvės improvizacijai ir kelsiuos mažiau lūkesčių nei anksčiau.

Tai kaip galiausiai pakeliui dėliojant ta mūsų Kelionė atrodė?

Va taip!

Diena vėliau nei planavom atsidūrę Limoj, gidui atsakinėjant į mano klausimus ir pasakojant apie Limos istoriją, paminėjom savo vestuvių trečiąsias metines. Dar pastebėjom gan įspūdingus dainuojančius ir šokančius fontanus, kurie man patiko, bet va Sirijukui (skirtingai nei tikėjausi 😅) didelio įspūdžio, kaip ir visa Lima 🤷‍♀️ nepaliko.

Tai išskridom į Cusco. Kur aukštis tikrai hitino (vožtelėjo). Nemaniau, kad taip jausis sunkumas miegot, net užmigt trukdantis, ir “prie žemės trauks”.

Bet vis tiek pavyko kiek patyrinėt tą autenišką, kad ir bais turistų pilną, miestuką, prieš į Machu Picchu išvykstant. Kur bažnyčios ant Inkų ir prieš jas buvusių civilizacijų pastatytos. Kur Sirijus itin pamėgo turgų, o mes turistinėm aprangom pasirūpinom 😅.

O pakeliui iš jo į Machu Picchu, apie kurį nebeišsiplėsiu, irgi įspūdingą Sacred Valley (Šventąjį Slėnį) truputį su turu patyrėm. Kur itin gerą patyrimą turėjom Olantaytambo miestuky, kuriam nakvojom prieš mano >10 metų svajonės įgyvendinimą :

Tada traukiniu ir autobusu parsibeldę atgal Cuscan - išskridom į džiungles.
Cusce žvengėm, kad aš ne kalnų erelis, o Machu Picchu žyniuonė ar orakulė arba jos mokinė, patarnautoja buvau, o džiunglėse dar kart įsitikinau, kad ir ne amazonė aš 😅 Nu nepatinka man ta šutra ir ją mėgstantys visokie nariuotakojai ir ne tik padarai duzgiantys ir zvimbiantys per naktį. Ne mano aplinka. Nesimėgauju. Ir neprievartausiu savęs daugiau. Ir kad viskas su tuo ok yra.
Kaip ir ok yra norėt bent tam tikro lygio patogumų (karšto vandens, nusileidžiančio tūlike vandens ir kad tarakonai aplink nelakstytų). Ir šie norai nepadaro manęs “išpindėjusia princese ant žirnio”. Ir kad viskas ok yra sau tą pripažint, priimt ir kitas keliones planuotis atitinkamai.

Bet pabuvom. Patyrėm. Išbandėm siūlomų atrakcijų (tikrai ne akcijinių, nes kainos tai ohoho už tuos patyrimus 🥹):

vaikščiojom ir skraidėm medžių viršūnėm, 33m aukščio lajoj, per tropinį lietų (patiko labiausiai man ir visų džiungių patirčių)
Nu ok, papūgų pažiūrėt plaukt irgi patiko, tik sunkiai čia matos, ne tik jum 😂.
plaukiojom aukštyn žemynė Madre del Dios upe stebėt faunos.
Į Tambopatos nacionalinį parką, Sandoval ežerą - didžiulių ūdrų pažiūrėt ir pakeliui, tropiniam miške, termitų, tarantulų, kapučinų bedžionėlių pastebėjom. Auštant - plaukėm stebėt kaip papūgos atskrenda molio laižyt, o temstant - kapibarų ir kaimanų natūralioj aplinkoj ieškot. Ir į “beždžionių namus” varėm, kur vietiniai gyventojai laiko skirtingų rūšių beždžionių ir kitų gyvūnėlių, ir į išgelbėtų gyvūnų, kurie buvo laikomi kaip augintiniai namuose ir žmonių sužaloti, prieglaudą, kur pamačiau ir net paliečiau tinginį! Labai norėjau tą padaryt kažkodėl 😂, bet vėl kontrastai kontrastėliai. Emociniai, moraliai, žmonių požiūrio, finansiniai ir visokie kokie…

Užteko. Ir visi sukandžioti parskridom į Limą kur pasiėmėm mašiną ir, 1 dieną karališkai pachill’inę oazėj, kur maudėmės baisene vieną vienintelį kartą per visą mėnesį ir kiek atsigavę nuo džiunglių išbildėjom į Caral’ą.

→ iš jo į kalnus (Huaraz→Caraz→Paron ežeras).

Bet kadangi vėl aukščio silpnumas ir oro trūkumas įsijungė (galvojom jau priprato kūneliai po Cusco ir apylinkių prieš >1 savaitę, bet ne). O ir šalta buvo ir mažiukui nelabai patiko tiek bildentis - nusprendėm visgi neužsilikt tos gražios kalnų gamtos, apkurtintos fejerverkais vidury nakties, apsupty ir dar į šiaurę dumti. Prie vandenyno. Vaikui pasikapstyt ir dar kiek kultūros patirti, sužinot.

Ir belenkaip ekstremaliu keliu, užpakalius įtempę, visą dieną važiavę per kalnus, ir nuostabių, kvapą gniaužiančių vaizdų prisižiūrėję, šiaip ne taip pasiekėm Trujillo.

Ir diena ten - buvo nuostabi. Ir išsiemiegojom gerai gan, ir Chan Chan2 - belenkokio didumo ir įspūdingumo Chimor imperijos (900-1470, klestėjusios iki Inkų) sostinę.

Po to pavyko pamatyti apžavėjusį žirgų ir marinera (tradicinio Trujillo regiono šokio) pasirodymą 😍.

Ar atkreipėt dėmesį į senjorą??? Antrą raitelį, kokių 80 metų! Apstulbus buvau - apkabint ir padėkot, išreikšt susižavėjimą juo po šou nuėjau! 🥹🙏

O iš Trujillo, su naktojimu tokiam “Vėžlių vaiduoklių miestuky, kur tikėjomės rast paplūdimy vaikui pasikapstyt, bet deja 😂) jau atgal į Limą, namo traukėm. Nebe žvyrkeliais 😌🙏.

Tortugas miestukas, kur smėlio neradom..

Kur paskutinė nakvynė, žinoma, nebuvo sklandi ir maloni, kokia planavau ir norėjau, kad būtų 😅 Nes kamabarys atrodė gerokai blogiau nei foto, anaiptol nebuvo švarus ir tai demonstravo savo kvapu. Jakuzzi (dėl kurios ir bookinau tą kambarį) - neveikė, ir sutvarkė po 2val, vietoj žadėtų 20min…

Nu bet galiausiai nors šiek tiek atsipalaidavom ir pasimėgavom šiltu vandeniu ir putomis.

Ar patyriau asmeninę transformaciją?

Gal ir ne tokią galingą, kaip tikėjausi ar kėliau sau lūkestį prieš iškeliaudama ..

Gal ir būčiau patyrusi, jei būčiau išsipurifyin’usi (išsivaliusi) savo kūną pavartojusi stebuklingosios Ayahuaskos ar San Pedro.
P.S. vienas gidas/archeologas net pasakojo, kad Peru istorikai, negalėdami pvz. šio, Mėnulio šventykloj Moche3 mūsų matyto vizualo suvokt ar interpretuot, - sako, kad jis veikiausia prieš tuos 1900-1200 metų buvo sukurtas gerai pavartojusiųjų San Pedro Moche civilizacijos atstovų.. Ir ne jie vieni tą kaktusą mėgo 😅.

Bet žinot ką? Pajaučiau, kad man to nereikia. Kad nebesu tokia užsiteršusi viduj, kad reiktų tiek vemt ir triest savo kūnelį verst.. Kad nenoriu užsimetinėt haliucinogenų, tam kad pasikeisčiau, kad pasveikčiau.. Ne mano tai kelias, nenoriu. Bet sveikimo kelionę baigt asap norėjau, už tai ir lūkestį kelionei Peru kėliau.

Jau tada, prieš mėnesį, prieš išvažiuodama, jaučiau, kad grįšiu kitokia. Kelionės eigoj paleidau tuos visus lūkesčius..

Ir tikiu, manau bei jaučiu, kad vis tiek kitokia ir grįžau.

Vis neišsimiegodama ar važiuojant mašinoj, plaukiant ar skrendant - turėjau nemažai laiko pabūt su savim..

Ir grįžau su dar daugiau ramybės ir tikėjimo savim bei gyvenimu viduj. Su dar daugiau dėkingumo ir šilumos. Sau ir kitiem duot norėdama. Su daugiau džiaugsmo ir, po visos patirtos nešvaros, netvarkos, kontrastų - grįžau tikrai švaresne galva. Tą pajaučiau jau praėjusį sekmadienį, kai vos nusileidus atgal ant žalios ir gaivios Lietuvos žemelės, - pasinėriau į kitą realybę 😅 - visos dienos per DI mokymus, kurios susiorganizavom, savo aug(in)imui, su coaching.lt alumnų bendruomene.

Ir, kas man yra galinga ir daug - parsivežiau namo ir jausmą, kad visgi..
AŠ. ESU. VERTINGA.
Esu vertinga tiesiog būdama! 🥹 O ir daugiau tiesiog BŪT, mažiau bruzdėt galvoj, ir kabinėtis prie visko (vyro, vaiko, savęs, kitų žmonių, aplinkybių…) o, vietoj to, priimt kaip yra, kad negaliu daug ko pakeist ir vis tiek mėgautis tuo buvimu pavyko daugiau nei kada anksčiau keliaujant!

Bet pakeliavus - kaip yra gera grįžt į savo namus. Net jei juose vis dar, daugiau nei pusę metų neturim sofos 🤭 Bet galėt ramiai ir jaukiai, pietų lėkštei keičiant ištuštintą rytinį kavos puodelį, reflektuot ir dėliot savo mintis ir jausmus į šiuos žodžius.

Ir kaip gera, nors dar kiek išsibalansavusiai, kūnui dar nevisai grįžus namo, dar jaučiant įvairių sukandžiojimų niežulį ir nuo ilgų skrydžių ir jų laukimų, belenkokio maisto, nepatogių lovų (kurių per kelionę pakeitėm 12 😅) ir pan. dalykų kūno dar transliuojamą nuovargį, bet protui labai aktyviai, jau nuo sekmadienio norint daryt dalykus - nekantrauju tęst, ką pradėjau prieš išvažiuodama - baigt išsveikt ir toliau įgyvendint savo idėjas, projektus, svajones ir tuo dalintis su jumis!

💚

Ačiū, kad perskaitėt ir peržiūrėjot - pasidalinkit savo įspūdžiais apie mano įspūdžius - man labai smalsu 😌🙏!

Ir klauskit, kas jum smalsu dar būtų sužinot, ko nepaminėjau!

Ritos sveikimo kelionė

Discussion about this post